Sigitos Petruninos straipsnyje apie lietuviškus namus, stilių nugulė ir mano pamąstymai:

„…lietuviško interjero stiliaus kol kas nėra, nes pirmiausiai dauguma lietuvių nėra atradę savęs, kaip individo, kaip lietuvio, todėl taikosi prie pasaulietinių tendencijų ir ima tai, ką siūlo aplinka. Gilintis į save – sunkus ir ilgas procesas, todėl ir retas kuris pasiryžta jam. O kuomet, ką ir rašėte straipsnyje, pasiūla yra dideli ir greit besikeičianti, žmogui dar sunkiau atpažinti savus, autentiškus gylius (poreikius). Priedo, ilgus amžius buvome verčiami taikytis prie aplinkos poveikių, primestų požiūrių ar formų. Tad palyginus, dar nedaug metų ieškome savęs, kaip valstybės. Tačiau, kaip tauta, esame viena seniausių ir vis dar gyvuojančių. Vadinasi turime be galo seną istoriją, kurioje ir esti ir gyvenimo būdas, ir stilistika, ir vietos medžiagų naudojimas (viską galime rasti, kas susiję su interjero temomis). Todėl man visad, mąstant apie šį užduotą klausimą, mintys vesdavo prie to, kaip gyveno mūsų senoliai. Net pasigilinus į ne tokį jau seną laikotarpį – XIX a., kuomet taip įspūdingai kaimo trobesiai buvo puošiami ir kokie gilūs simboliai tai buvo. Taip, tai fasadinė dalis, o klausimas apie namų vidų. Tačiau kodėl nepasiėmus praeities paveldo ir nepritaikius jo šiuolaikiškai – namuose, sukuriant autentiškas detales. Bet ir vėl – detalės lieka detalėmis, svarbu matyti visumą, kas gali sukurti bendrą lietuvišką identitetą interjere?“

Ir dar vienas, kur Lina siūlo nusikelti dar toliau nei XIX amžius ir ieškoti savo siprybės šaknyse:

„Bet jei ieškoti šaknų – tai visų pirma mus kitaip vadino iki XIXa. vidurio, ne baltais. O aisčiais. Tai išlikusios lietuvių ir latvių tautos. Tūkstančius metų išlikusios tautos stiprybė didžiulė, jei ji atsilaikė ir išliko. Vadinasi ji negali neturėtų paveldo, kuris iš kartos į kartą tą stiprybę perduodavo. Paprastas žemdirbys, jis darbo žmogus, jam svarbu, kur „galvą padėti“, vadinasi ne žagrėje stiprybė.“

Visas straipsnis: http://www.tenkurnamai.lt/2018/02/07/lietuviski-namai-kas-budinga-lietuviskiems-namams-nuomoniu-apzvalga/?fbclid=IwAR0zAqYnCjLM_udVnvpttQ7j3On51i2Q21H-vOhDNnp3gzF7WVoqfJ9WH3E

INTERJERO DIZAINAS – tai menas ir mokslas  tobulinti vidaus erdves, kartais apjungiantis ir eksterjerą pastato ar erdvės, siekiant sveikesnės ir estetiškai malonios aplinkos galutiniam vartotojui.  (Vikipedija)

„Interior“ (lot.) – vidus, vidinis, tai kas yra viduje.
„Design“ nuo „designo“ (de+signo (signum)) - aš žymiu/apibūdinu/kuriu/išskiriu.

      Kitaip sakant, interjero dizainas, tai  žmogaus vidaus atspindėjimas jo aplinkoje. O pažymėti, išryškinti, apibūdinti tai, ką žmogus turi savo viduje (de signo) ir atvaizduoti tai aplinkoje – interjero dizainerio darbas.

          Tai nėra paprasčiausias daiktų sudėliojimas ar spalvų parinkimas. Esminis dalykas čia – žmogaus vidaus (jo vertybių, pasaulėžiūros, aplinkos pajautos, pasiekimų ir visa kita, kas sudaro jo vidų) atspindėjimas išorėje. To pasekoje,  dizainerio pagrindinis darbas pirmiausiai yra pažinti to žmogaus (ar žmonių) vidų.
       Gebėjimas komunikuoti, psichologijos žinios, gili įžvalga ir pagalba jo kūrybinio potencialo atsivėrime – ne ką svarbesnės dizainerio savybės už techninių, ergonominių, estetinių, konstrukcinių, ekonominių taisyklių ir normatyvų žinojimą.
           
          Interjero kūrimas - prasmingas ir atsakingas darbas, kuriame klientas kartu su dizaineriu turi rasti bendrą kalbą, nes tai esminis dalykas viso proceso metu. Kuomet žmonės supranta vienas kitą ir pasitiki, tuomet jie kartu sklandžiai ir sistemingai juda bendro tikslo link. 
         Procesas tai ypatingas ir net slėpiningas, nes verčiantis save, savo poreikius pažinti ir atskleisti. Su dizainerio pagalba tai darosi daug lengviau. Bet viskam reikia laiko, todėl rekomenduotina kuo anksčiau surasti tą žmogų,  kuriuo norėtumėte pasitikėti kuriant savo namus ar kitus interjerus. Kūrybinis procesas nemėgsta įtampos, kuri ateina kartu su laiko limitais, darbų atlikimo spaudimu. 
​
           Žmogus nuolatos esti veiksme, jo kūne vyksta procesai, galvoje mintys sukasi ir t.t. Todėl tokį statišką dalyką, kaip interjeras, jis pasirenka pagal tą "nuotaiką", kurioje tuo metu gyvena. Dažnas turi patirčių, ko nebenorėtų ar nereikėtų jam naujuose namuose. Dažnas turi svajonių, kurias laukia išpildyti. Todėl kartu su dizainerio pagalba klientas iš esmės kuria viziją, kurios tikrojo patyrimo negali žinoti iki pat tos akimirkos, kai nepatiri to savimi.
      Šiame procese žmonės sueina tam, kad rastų pačius tinkamiausius sprendimus tai akimirkai. Ekonomiškai, psichologiškai, estetiškai, ergonomiškai ir visaip kaip kitaip nuolat sverdami svertus, kurių galutinis rezultatas niekam iki galo nežinomas. Nes tik per gyvą patirtį gali iš tikrųjų suprasti. Todėl kad ir kokia didžiulė atsakomybė krenta ant dizainerio pečių, verta prisiminti, jog visada galėjo būti kažkas geriau, juk tobulumui nėra ribų.

         Kuo didesnis neutralumo kūrimas interjero aplinkoje padeda išvengti netikėtumų. Nes viena yra matyti interjero nuotrauką, o kita yra jame gyventi, kasdien liesti paviršius, matyti spalvas, jausti erdvę. Neutralumas sienų, grindų, lubų ir kitų didžiąją dalį užimančių paviršių pasirinkimuose, tai kaip tuščia drobė ant kurios pagal nuotaiką ar metų laiką galima "ištapyti" ryškius akcentus per užuolaidas, kilimus, gal net minkštus baldus ar kitus spalvotus dalykus. Palikite vietos laisvei kurti, taip atrasdami namus vėl ir vėl iš naujo​.

1. Grindų spalva ar tekstūra
2. Galinės sienos spalva
3. Lubų spalva
4. Likusių sienų spalva
5. Kitų detalių spalvos
6. Akcentų spalvos